Kolegoms

Siekiame užmegzti ryšius su praktikais, plėtoti profesinį bendradarbiavimą, dalintis akademine ir profesine patirtimi, ieškoti būdų bendromis jėgomis tirti ir spręsti vaikų kalbos raidos problemas.

 

Tėveliams

Atsakymai į dažniausiai tėveliams kylančius klausimus apie dvikalbystę: dviejų ar daugiau kalbų įsisavinimą, kalbų sąsają, vienos kalbos poveikį kitai ir pan.

Vaikams

IMG 7224 - Copy  Žaismingos
  kalbos terapijos
  priemonė FREPY.

 

7. a) Kokia kalba reikėtų bendrauti su vaiku, jei mokykloje mokoma kita nei namų kalba, o vaikui tiek viena, tiek kita kalba kelia sunkumų? Ar reikėtų atsisakyti namų kalbos ir bendrauti su vaiku tik viena (mokyklos/visuomenės) kalba? Kas atsitiks, jei mes (tėvai) atsisakysime namų kalbos, o seneliai ir toliau vartos ją bendraudami su vaiku?

7. b) Mūsų penkerių metų dvikalbiam vaikui diagnozuotas kalbos sutrikimas. Specialistai patarė kalbėti su juo tik viena – mokyklos/visuomenės – kalba, tačiau mūsų šeimai tai nėra lengva: tiek mes, tiek kiti (vyresni) mūsų vaikai esame dvikalbiai. Ar nepaisant šių sunkumų reikėtų laikytis minėto patarimo?

Ši rekomendacija (kad ir kaip būtų gaila – dažnai siūloma dvikalbių vaikų, turinčių kalbos sutrikimų, tėvams) kyla iš klaidingo įsitikinimo, kad dviejų kalbų įsisavinimas vienu metu vaikui yra pernelyg sudėtingas procesas ir gali dar labiau apsunkinti kalbos sutrikimą. Būtina pabrėžti, kad šio įsitikinimo iki šiol nepatvirtino jokie moksliniai tyrimai. Priešingai – vaikai, turintys kalbos sutrikimų, gali įsisavinti (ir dažnai – sėkmingai įsisavina) dvi kalbas. Pavyzdžiui, esama nemažai atvejų, kai dvi kalbas įsisavina vaikai, turintys proto negalią, sergantys autizmo sindromu, disleksija ar turintys specifinį kalbos sutrikimą. Suprantama, dvikalbis vaikas, turintis specifinį kalbos sutrikimą, lėčiau įsisavins kalbas nei vienakalbis vaikas, abiejose jo kalbose bus pastebima tam tikrų nesklandumų, tačiau šie nesklandumai yra labai panašūs į vienakalbio vaiko, turinčio specifinį kalbos sutrikimą, t. y. dvikalbystė pati savaime nesunkina kalbos sutrikimo simptomų.

Svarbu ir tai, kad dvikalbis vaikas augtų pilnavertėje dvikalbėje aplinkoje ir kultūroje. Esant dvikalbystės šeimoje atvejui, būtų netgi žalinga leisti vaikui įsisavinti tik vieną iš jo gimtųjų kalbų – šis sprendimas pažeistų kalbinį ir kultūrinį vaiko identitetą, silpnintų ryšius su seneliais, formuotų atskirties pojūtį. Antrinio kalbos sutrikimo (kylančio dėl proto negalios ar autismo) atveju dviejų kalbų mokymasis yra ypač rekomenduotinas, kad vaikas galėtų bendrauti ne tik su artimiausia aplinka (šeima), bet ir su sveikatos priežiūros, mokymo bei kt. sričių specialistais.

Apibendrinant galima teigti, kad iš esmės nesama svarių priežasčių, dėl kurių reikėtų rekomenduoti atsisakyti vienos kalbos bendraujant su dvikalbiu vaiku, turinčiu kalbos raidos sutrikimą.